Tarp žemės augalų

Žiedai-tiktai šventadieniais
Ant puotos švaraus stalo,
O kasdienybėje-viksva,
Kuri kaip dalgis kartais pjauna -
Skaudesnė ir aštresnė, kai sena...
Į kupetą tiek jų sukrauna -
Nenoriai ėda ir neišranki ožka.
Bet kas tada po balas augtų,
Nejaugi žemė liktų negyva?..
Oi, kaip kvepia duona -
Tik rupi, juoda!

Visur vienas

Vienatvė būna aklina,
Kada esi būry
Ir bėga sau
Kažkur visi,
Kaip bėga
Mano dienos...
Pasižmonėja tiktai tas,
Kam rūpi gal šilta troba,
Bet ne ranka;
Nemato žvilgsnio,
Laukiančio kas dieną.
Vienatvę žino
Tiktai tas,
Kuris ir lieka
Visur vienas.

Kiekvienam sava dalia

Pasilenkiau prie šalto
Sniego namo -
Ištirpo saujoje gniūžtė maža;
Tekėjo pro pirštus upelis,
Kol įsiliejo į marias.

Dabar po kojomis -
Sausos žolės stiebelis,
Jis klausosi kalbos paukštelių
Ir žino: tas, kam reikalingas,
Jį suras...

Upelis žiemą

Myliu upelį žiemą,
Iš po ledo prasiveržusį
Ir tekantį tolyn
Tyra, gurgenančia srove.
Prie jo parimusį berželį,
Seno žilvičio taip gajas šakas...
Upelis iki dugno
Neįšąla niekada,
Sunyksta tik bala.

Žiemos puota

Kaip dažnai būna -
Vos neužmyniau
Gintaro skiautelės.
Kaip ji blizgėjo
Baltame sniege!
Net iš toli mirksėjo
Jos mažos akelės,
Taip šelmiškai
Žiūrėjo į mane...
Saulutė spinduliu kuteno,
Žėravo perlų vėrinys šalia.
Oi, pakvietė abi prie stalo,
Jau pasipuošusias,
Įklimpusias į meilės melą
Baltoji nuotaka-žiema.
Nusijuokiau ir aš.

Šukos

Žiema medžius
Iš naujo sušukavo:
Pasislėpė jų garbiniai
Po sniego mezginiais,
Kur meile žaluma alsavo,
Dabar prisiminimai
Taip toli, giliai...
Seniai beglosčiau
Vešlią šaką ;
Nebijau žiemos -
Tai tik apgaulė...
Bet ne visiems
Pavasaris ateis.

Vaikai

Kalniukai žiemą
Visada gyvi ir gražūs,
Kada nuo jų- net švilpia,
Čiuožia vėjo lydimi vaikai.
Nuo saulės blyksnio užsimerkiau -
Gal tikai miražas?
Bet ne...atpučia juoką,
Marguoja kepuraitės
Lyg pavasario žiedai.
Pačiupinėju savo nosį-
Ilgai stovėjau...
Slyst nuo kalno.
Būsime draugai.