Yra aukšta kalva,
Kai ant jos užkopi,
Arčiau atrodo ir dangus,
O slėnių platumos
Žaliuoja ir sutemus…
Ant jų kupstai – kitos kalvelės,
Visų neaplankei,
Progos vis laukei
Arba rinkaisi lengvą kelią…
Žiūri – pražydo ievos,
O pušys – vis dar žalios,
Geltonu liemeniu ropoja skruzdės,
Prie smalos limpa jų kojelės,
Bet stengiasi užkopti į viršūnę,
Pasigrožėti saule…
Mūsų kalva – tai subrandinta,
Sutikta kelyje laimė.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą