Kiekvienas pavasario upelis
Man primena gimtinę,
Elmę, ištekančią ir bėgančią
Į Šventąją tarp apsnigtų kalvų...
Kiekvienas garsas primeną
Intaką iš Strėlupio,
Kuris žiemą gurgėdavo ir po ledu,
Pavasarį užliedavo jo vandenys
Ir lygias pievas,
Žydinčias purienomis,
Stebino ievų baltumu…
Kiekvienas lašas iš dangaus
Man primena ir tekančius metus, –
Koks ilgas yra kelias,
Kaip medžiui augti nuo šaknų,
Sustoti ir siūbuoti berželiu,
Sugerti žemės sulą
Iš gimtųjų ežerų…
Girdi ir tu,
Ką aš matau, girdžiu.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą