Kol nešienautos pievos

Kol nešienautos pievos,

Jose – gyvybė,

O po dalgiu – ražienos

Ir samanų ploteliai

Į patį viršų kyla…

Po pradalge – bitelės

Dar saugo korį, pildo,

Spiečiui nebėra laiko,

Nubrauktos dobilienos,

Šaknis per dieną šildo…

Kol nešienautos pievos,

Nuo smilgų rasa krenta,

Atsigeria bitelė,

Skruzdė dar velka šapą

Į seną skruzdėlyną,

Vaikus neša į saulę,

Kad išsirist gyvybė...

Voras muselę gaudo,

Voratinklį išskleidžia,

Prie viksvų pakabina,

Sparneliai spurda baugiai,

Užgęsta jos gyvybė…

Kol nešienautos pievos,

Gėlė visiems parodo,

Koks šis pasaulis gyvas.