Visiems – po lašą

Aš – savas paukštis,

Balta plunksna rašau,

Kiekvieną rytą kylu

Ir skrendu į aukštį,

Todėl ir matote mane,

Prie manęs glaudžiatės...

Aš nieko neturiu,

Tik baltą plunksną,

Visą gyvenimą vis smailinu

Ir nesudyla žodis

Nuo aštriausio peilio...

Mes – vis gyvi,

Nors ir toliausiai išsisklaidę,

Palikę čia gūžtas,

Kur mūsų dainos aidi...

Aš – baltas paukštis,

Plaukiu ir nardau,

Kada pakylu,

Nusipurtau

Ir nukrenta lašai

Į gimtą žemę,

Po arimą išsibarsto...