Kaip
ilgai auga medis,
Kokia
graži vaikystė ir jaunystė,
Nors
būta nuoskaudų,
Kol
plačios šakos
Prasiskyrė
sau erdves,
Vienos
nulūžta,
Kitas
kerta nuo pažemės,
Dar
kitas laužia vėjas,
Praūžianti
audra...
Senoliai
ąžuolai,
Prie
kurių jau esame pripratę,
Jie
būna aptverti ir saugomi,
Užlopo
jiems moliu dreves,
Mačiau
senolį uosį
Prie
Buivydų piliakalnio,
Apdainavau,
nusilenkiau
Senam,
Bet
tokio seno klevo
Nesu
mačiusi,
Prie
jo pasijutau jauna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą