Medžio šnabždesys

Mažytės basos kojos

Lietė šaltą gruodą,

Slidinėjo akmenėliais,

Aptrauktais maurais,

Kol supratau į dangų pažiūrėjusi,

Kad baltus debesis ganau...

Aš – nukirstas medelis

Ir iki šiol kojas mirkau,

Pakrantėje ežero smėlis

Atstoja paliktus namus.

Tau pasakoju, nesvarbu,

Ar tu mane girdi,

Tai – mano paslaptys,

Kiekvieną vakarą šnabždu,

Ant balto akmenėlio

Paišau tik anglimi

Iš sudeginto kamieno

Ir saulės pieštuku...

Tik tau.