Pasitikėjimas

Ant aukščiausio kalno,

Prieš saulutę šilta,

Skleidžiasi žibutės

Mėlynos – pirmiausiai,

Paskui – plukės baltos.

Jų akelės – skaisčios,

Kaip niekad – nekaltos,

Žiūrinčios į dangų,

Debesėlį baltą.

Mato medžio šaką,

Iš kur rasa krenta,

Bet neužsimerkia,

Tiki, kad pasaulis,

Kaip ir jos – nekaltas...