2016 m. balandžio 3 d., sekmadienis

Karo aukos




Žiedai, žiedai...
Taip ilgu be žiedų,
Kol prasiskleidžia vienas,
Lauki ir gyveni
Su nerimu kas dieną...
Kad nenudžiūtų per anksti,
Žiūri į žiedą,
Prašai, kad imtų iš pačių šaknų
Gyvybę, sielos peną....
Po vieną skleidžiasi,
Prailgsta netgi dienos,
Bet jos ir naktį žydi,
Pasipuošia rytais
Ir mirksi akimis, –
Jas turime kiekvienas...
Nuo žemės tik į dangų
Kyla žvilgsnis
Ir visais pojūčiais žinai,
Dėl ko neramios dienos.
Pakildami tenai pilkieji vyturiai
Sutiks ir vanagą ne vieną,
Sušvilpia kulkos neprašytos,
Nukrenta vos pragydusi širdis,
Prie kojų – žiedas...
Vėl kulką kala, lieja
Tik iš šaltos geležtės,
Kurios nereikia paukščiui,
Vis krūpčioji pražydęs...


Komentarų nėra: