Ryto balsai

Kalbu, šnabždu,

Kad nors vienas paukštis

Dar mane girdėtų,

Giesme atsišauktų

Ir neišskristų rudenėjant be maldos,

Palaiminimas kelyje – tai dovana,

Kurios nereiks nešiotis,

Nes ji labai lengva...

Šaukiu tik akmenį,

Kuris toks kietas,

Bet negraudinamas pravirksta

Po žeme...

Rasotas ir žėruojantis,

Po samana – gleivėtas,

Kai iškelia į saulę,

Ant jo vis iškala raides...

Skaitau ir užrašau

Iš naujo vieną žodį,

Kad paukščiai tūptųsi,

Sušiltų kojeles.

Nekalbinkit, kada klausausi

Jų giesmės, –

Tai nuostabi malda.