Prisimeni,
kaip kepėm duoną,
Dėjom
seną raugą?
Plikytą
kildavo tešla,
Ilgai,
visą savaitę, valdydavome
Ir
nepasendavo...
O
krosnis – tėvo pastatyta,
Po
vieną plytą, moliu sulipdyta,
Ir
žaizdras priekyje,
Kad
tik į krosnį nepakliūtų
Mintis
juoda...
Kas
sukūreno lyžę,
Kai
buvo nebereikalinga?
Nepamenu...
Gal
tu priminsi,
Kaip
ajerai apsvyla
Ir
lieka dūmo kvapas burnoje?
Kalbu
su savimi,
Nes
krosnies nebėra,
Kai
negaruoja duona,
Lieka
siela alkana...
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą