Už
mažą žemės pėdą,
Už
vieną tėvo trobą,
Už
motinos skarelę
Ant
tėviškės laukų,
Už
mėlynąjį dangų,
Kuriuo
paukščiai skraido
Jiems
priprastu keliu...
Už
savo kalbą pamylėtą,
Už
vėjo dainą
Iš
miškų žalių,
Už
tyrą vandenį,
Atitekantį
nuo kalnų,
Kurį
kas dieną žmonės geria
Ir
girdo ateitį savo vaikų.
Už
taikų dangaus aukštį,
Kuriuo
keliauja
Laisvas,
tartum paukštis,
Ryžtingas,
mylintis žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą