Jei tik viltis...

Dabar jau vakaras;

Jisai kartojasi,

Kaip ir šviesa,

Kai saulė gęsta...

Dabar jau dega

Iš ilgesio ir mūsų akys;

Nenuorama Vakarė danguje

Man primena plaštakę,

Kurios net vardo nepaklausiau,

Nes buvo gera, šilta...

Kam gi?

Tik žiemos vakarą,

Kada neramios mintys

Taip dažnai klebena

Atminimų sklendę,

Nubraukiu plaukus nuo kaktos,

Kad lėktų pas tave,

Nors mažos kibirkštys,-

Arčiau prie durų pastačiau

Naujųjų metų žarijas,

Negalima duobės aplenkti,

Įkriskime ir užsimirškime...

Oi, kam gi?