Nuojauta

Ne viskas, ką matai,

Yra tik tobula, teisinga;

Matau ir randus medžių,-

Kaip mūsų širdžių,-

Tada žiūriu į debesis,

O ten visi laimingi -

Tiek plaukiančių tolyn

Ir besikeičiančių širdžių...

Tada ir žemėje matau

Jėgą galingą,

Kuri nedaloma

Ir nepriklausoma

Nuo mūsų pačių...

Ne viskas skamba

Nuostabiai ritmingai,-

Net ir širdis dažniausiai plaka

Vis kitu ritmu.

Dabar pasitikiu tik nuojauta,

Kuri net nepaaiškinama,

Bet ir tokia galinga,

Kad lenkia debesį -

Su daugeliu baltų,

Išnykstančių širdžių...