Klausau tylos

Beethovenas

Nuo triukšmo perdegė

Ausų būgneliai;

Ilgėjausi tylos,

Pasiėmiau į skreitą

Smėlio pilną saują,

Išpilsiu ją prie jūros,

Gaudžiančios, rūsčios.

Kokia plati pakrantė,

O smėlį neša jūra atgalios;

Pasiėmė ir manąjį,

Nespėjau net išberti -

Toks laikinumo jausmas

Sviedė prie bangos...

Nuo triukšmo sprogo ausys -

Dabar jau amžinos...

Pakrantėje pušis

Vis penktąją simfoniją

Kartos,

Kartos,

Kartos.