Ko maža nesiklausiau...

Mažai žiedų-visi jau nužydėjo,
Dar nusiskyniau nuo dangaus
Mažytį saulės spindulėlį-
Pro langą švietė ir pasigavau...
Prie rudens stalo atsisėdau,
Ilgai apie visus mąsčiau.
Užsikemšu ausis, kad netrukdytų,
Nesigirdėtų, kaip pravirkdo vėjas
Įsiūbuotus pakelės medžius;
Maniau, kad bus geriau...apsigavau.
Siūbuoja eglė-jos viršūnę mėto,
Jei negirdžiu jos aimanų,-matau.
Papasakočiau daug legendų
Apie išdidų medį, visų vėjų nugenėtą,
Tik gaila, kad maža jų neklausiau...
Nešu tik rudenėjant paskutinį bučinį-
Ant delno saulės šiltą žiedą...
Deja, kur jis nuskrido, nematau.
2009