Tu serenadų man nedainavai
Nė prie balkono,
Nei prie mažo lango,
Pro jį abu tik matėme
Tą patį vyšnių sodą,
Obelis – amžinas nuotakas –
Baltas baltas –
Gegužę,
Ir žiemą šaltą,
Kada krenta snaigės…
Mylėjome labai labai
Tą vieną kiemą,
Dvi šventas upes,
Į vieną srovę susibėgančias,
Baltas lytis,
Apačioje žuvys nardė...
Serenadų man nedainavai,
Nedrįsome pasibučiuoti, –
Tyrą jausmą saugojai.
Praleistas laikas verkia,
Vėl po mano langais,
Nežinau, ar buvo verta...
Kaip galima mylėti akmenį, –
Jis žiemą vasarą
Vienodai šaltas,
Kaip ir tavo žvilgsnis
Prie kasdienio stalo…
Paliečiu akmenį –
Jis tyli, nekalba,
Nė vieno priekaišto,
Kad ir sriuba atšalo,
Per daug papuola druskos
Ar per maža…
Taip daugel metų
Su akmenimis gyvename,
Kol šaltas lašas
Virsta po kaklu
Akmeniu atšalusiu.
Naktis…
O mes dar klausomės
Melodijų senų…
Nepaprasti garsai
Į sielą plaukia, –
Tamsa – tik už langų,
O širdys susišaukia…
Ramu…
Šį vakarą ramu,
Kai turi gerą draugą,
Kuris „labanakt’’ pasakys
Nieko daugiau nereikalaudamas,
Neklausdamas…
Labanakt.
Ona Baliukienė
Iš mano taško
Saulės kelias sutrumpėjo,
Du žingsniai – į priekį
Ir keli – atgal,
Horizontas slepia taką,
Kuriuo einame,
Paukščių Takas rodo,
Ko jau pasiekti negaliu,
Nėra jėgų ir tau,
Jaunam.
Gyvenu į žemę įsitvėrusi,
Ikaro sparnus nusvilau,
Saulės kelias sutrumpėjo
Ne tau vienam,
O tuo labiau ir man.
👫
Vėl pražystų rožė,
Jeigu kas palaistytų,
Savąja pavadintų,
Grožėtųsi neskynęs
Tik rožiniais žiedais…
Žydėčiau jam vienam,
Jeigu vienintele vadintų,
Kvepėčiau vakarais
Ir paryčiais…
Nėra gėlės,
Kuri žydėtų amžinai,
Sustingsta žiedas,
Akmeny iškaltas,
Jam nusilenkia iš dangaus
Ir angelai…
Saugok vieną žiedą,
Kad nors po metų
Pajustume – nepaklydome,
Neprisiek,
Kad žydi meilė amžinai.
Neišnaudotus bučinius sapnuoju,
Prie lango bėgu
Ir tave matau,
O tu šypsaisi veidu mėnesėlio, –
Toks neryškus,
Lyg paskutinis bučinys
Aukštai…
Naktis užmerkia žiedus,
Per stiklą ritasi lašai,
Kažkas paliečia skruostą…
Gal tu pabučiavai?
Visiems ateina laikas
Pamąstymams ir atsiminimams,
Kaip rūpintis Tėvyne –
Lietuva...
Užauga šeimoje vaikai,
Jiems pasakoja, mini,
Kokia tėveliams teko
Nelengva kova,
Kol pasėta išdygo,
Giliai įsišaknijo
Meilė širdyje…
Ant delno vis laikau
Ąžuolo gilę,
Kai sulapos,
Žalią vainiką pinsiu
Už kareivėlius ir mamas, –
Jos sėjo, užaugino,
Kad suklestėtų žemėje taika.
