Namai

Žiemos šiluma

Nerimsta vėjas

Plyname lauke,

Turbūt prisimena vaikystę,

Kai buvo atskirta šviesa

Nuo visiškos tamsos,

Bet diena ir naktis

Visumoje ir liko…

Nurimsta vėjas

Tankiame miške,

Suneša iš dangaus

Baltąjį sniegą,

Papuošia medelių šakas

Ir iki pavasario palieka…

Sunku atskirti sieloje,

Kada viskas – balta,

Turiu vilties nakty,

Kad bus vėl šilta,

Vėjas atneš pavasarį

Ir žiedų jūrą,

Žalumą ant miško,

Pievų margą skraistę…

Viliuosi, kad dabar tau –

Šviesu, gera, šilta.

Nuodėmė

Vanduo gydo,

Ašaras nuplauna,

Pavirtęs į sniegą

Paslepia žemės žaizdas,

Sustingęs lašas

Tampa baltas,

Lyg sidabro žiedas

Su šerkšno akute…

Vanduo skalauja rūbą,

Purvais aptaškytą,

Šaltas išblukina

Kraujo dėmes,

Po sniegu guli,

Kas nuo kulkų krito,

Ištirpus kyla snieguole,

Pasauliui primena vis nuodėmes:

„Nežudyk’’, – taip sakė ir prieš mus,

Sakome ir mes,

Sakys mūsų vaikaičiai...

Nuodėmė – juoda.

Himnui skambant

Gintarė

Turiu į ateitį

Laiminimą mamos,

Raštu ant sniego balto,

Kad išdainuočiau

Ką matau pasaulyje…

Turiu tėvelio pasakas

Raštu ant beržo balto,

Kad tęstųsi jo pavardė

Mūsų vaikaičiams…

Turiu seserų palaiminimą

Žydėjime pavasarį,

Kad skęstų obelys žieduose,

Būtų balta balta

Virš galvos

Kai tariu Ievos vardą…

Turiu ir brolių kelią,

Kur žirgai žvengė, –

Vienas į karą jojo,

Kiti baltais marškiniais rengėsi…

Turiu senolių žodį

Tėviškėlei brangiai,

Kol žydi šakos,

Paukščiai kalba.

Atviri pokalbiai

Nenoriu būti paskutinė,

Tavo žvilgsnis – brangesnis

Už visų…

Nenoriu būti tau antra

Tavo akių šviesa,

Būsiu širdies liepsnele…

Noriu stovėti girioje

Liepa, žydinčia, kvapnia,

Nors pirma bite,

Parnešu medaus bučinį,

Aš nekalta, kad myliu

Nebe pirmą kartą,

Skrendu dar pas tave…

Noriu girdėti dainą,

Kuri tik man skirta,

O žodžiai – mano sielos aidas,

Gyvenimo legenda.

Oi, nežinau, ko nori tu,

Atneščiau tūkstantį žiedų…

Kur tu?

Aš – čia.

Siekiai

Kiek kelio nuėjai,

Tiek buvo ir žadėta,

Ką nuveikei – tai tavo,

Laimės tiek pridėta,

Kad gali ir kitam sakyti,

Kaip ėjai į tikslą,

Ką jautei pasiekęs.

Tau padėkos visi,

Ne tik tavo vaikai,

Atgulsi ir po akmeniu

Sau padėką girdėsi...

Tokia ta amžinybė –

Tai dangaus skirta dalia,

Iš anksto žinant,

Ko reikėtų siekti,

Kad ir tu girdėtum.

🤷‍♂️

Piano

Baltąją snaigę gena vėjas,

Kol ją nutupdo ant šakos,

Tarp sniegenų ir zylių

Ji raimai nakvos…

Ryte ją aplankys sesuo,

Bus – balta balta,

Vėjo sūkuriai – ne paskutiniai, –

Tiktai viduržiemio sparta

Jas tupdo ir užmigdo,

O po ledu – audra:

Čiurlena, kliokia, mirga,

Tarsi klavišais pirštai bėga

Ir vėl sustingsta

Ties krioklių praraja,

Harmoningame gyvybės finale…

Piano suplaka širdis, –

Tu gyveni, baltoji snaige mano,

Gyvensiu aš.

🎶