Žiedų kalba

Nevysta gėlės
Žiemą- vasarėlę,
Bet po stiebelį
Jas skinu ir dalinu,
Kad sklistų kvapas
Rytą-vakarėlį,
Kai viena sėdžiu
Ir be Tavęs liūdžiu.
O vakaras tylus
Su šypsena atėjo -
Myluoju, glostau,
Nerenku spalvų.
Dabar tiktai
Akis pakėliau -
Žiedelis žiūri...
Aš į jį žiūriu.

Vainikai

Vainikai medžiams ant galvų
Ir debesėliuose vainikai plaukia.
Ramunių, pienių ir kitų gėlių
Vainikai aplink galvą ritasi ratu,
Saulės vainikas vakare ir dienai auštant.
Vainikas mėnesiui šaltu žiemos metu
Kaip kraujo upė plaukia plaukia...
Gal gaila jam suklususių šilų
Ir jie pavasario taip laukia.
Dainuodami geriau sustokime ratu -
Ne tik ausis ir akys klauso.
„Pavasaris buvo, sodai sužydėjo,
Oi liuli liuli sodai sužydėjo“...

Mokytojų mokytojai

Išmokstama
Juk ne per vieną dieną -
Tik taip atrodo,
Kad per naktį įveikei
Ir sesiją, egzaminą
Ekspromtu išlaikei.
O kur kelio pradžia,
Kada buvai ne vienas,
Kai akys palydėjo
Mus kiekvieną,
Kai po smiltelę
Viską surinkai.
Po to tik... grąžinai.

Taurės

Kiek pagyrimų, taurių -
Čia tik žmonės,
Rankeles aukštai iškėlę,
Paklausę mokytojo,-
Šis atsakęs, pastebėjęs
Juos pačiu laiku.
Tada neliksi niekada
Prie krašto prisišliejęs ;
Išeisi atviras, galvą iškėlęs,
Išdidus...
Taip spindi taurės -
Mūsų ateities žmogus.

Į plotį auga

Pagailėjo Dievas Juozapotos. Atėmė jai protą.
J. Biliūnas

Kiekvienas skersvėjis,
Kad ir nutilęs pamiškėj,
Medelį, seną-jauną, laužia,
O nuo audros nepasislėpsi -
Per mažai jėgos turėdamas
Gali tik šliaužti...
Išlieka tik storieji ąžuolai,
Visas jie negandas praauga -
Jų šakos tarsi milžinai
Tarp kitų medžių veši
Ir į plotį auga.

Mano lopšys

Kokia gražuolė!
Akelių mėlynų
Paskendę spinduliai,
O paakiai- žaliųjų pievų
Padabinti pienių raštais.
Veideliai skaistūs,
Molžemio šlaitais,
Kitur ir smėlio
Nubirentas kraštas.
Ir kokios pavardės,
Kurių neliko,
Sulyginti ir pamatai -
Tik vienas kitas
Nublokštas nuo savo
Šulinių, kur svirtys braška.
Poviloniai, Meldaikis,Baltrėnai.
Giedrių ilgai žydėjo sodas,
Trobos be langų
Žiūrėdavo į Strėlupį,
Kaip alksniai veša.
Žekonių žemė,
Apkaišyta beržynėliais;
Elmiškių ežerėlio
Meldai pakraščiais
Vėžius viliodavo -
Pagaudavom net rankom...
Dičių sodybos likučiai
Ir dabar kėpso
Priekaištu šiam kraštui.
Gražuole Lietuva,
Kur tavo DAINOS
Apie drobių margą raštą?..
Į čia mano žingsneliai
Ir sapnuose ar vakarais
Nuolat sugrįžta.
Su Elmės vandeniu
Į Šventąją Variu
Nutįsta.
Mano lopšį neša.

Dėmesio...atsiliepk.

Iš kur tiek skausmo,nevilties
Susikaupė į vieną kumštį,
Jei kojos, rankos ir širdis
Jau proto balso nesiklauso?..
Gal nieko nebėra ir netektis
Taip prieš kitus akis sukausto?..
Gal niekas šilto žodžio iš šalies
Jam nepasakė, neišklausė?..
Ir taip atsiveria lyg praraja,
Pavirstanti į keršto jausmą,
Jeigu nereikalingas visada jauties.
Tai proveržis
Laiku nenumalšinto skausmo.
Atsiliepk.