Ieškojimų gaidos

Visi gimsta gyventi,

Džiaugtis ir mylėti,

Dalintis duona ir šviesa,

Pakalbinti, paguosti

Ir pasirinkti savo kelią,

Su kuo eit greta…

Niekas nežino gimęs

Tolimos ateities ir draugo,

Apsirikęs grįžta prie ribos,

Net nepaklausęs buvusio,

Kaip skauda nuviltam…

Kas kartą apsiriko,

Apsiriks ir dar, ir dar, –

Tokia jo prigimtis,

Gyvenimas dabar.

Ar vietoje vis stovime

Kodėl mums vietos –

Per mažai ir per mažai,

Nors neapgyvendinti kalnai,

Kalneliai dirvonuoja,

Prie upių slėniuose

Žaliuoja tuščios pievos…

Kodėl mums laimės –

Per mažai ir per mažai, –

Turime saulę ir žvaigždes,

Audras ir vėją,

Ramybę širdyje ir galvoje,

Kai mylime ir atiduodame save

Dangaus teisėjui…

Kodėl nesidaliname jausmais,

Kurie, patiems atrodo,

Liejasi net per kraštus,

Stokojame ir gero žodžio,

Šaukiami neatsiliepiame rytojui...

Ar taip gyveno ir tėvai,

Ar taip mokykloje išmokė,

Paklauskime medžių storų,

Akmenų pilkų,

Kurie prikelti ant kapų – gyvi,

Raidėm, skaičiais kalba

Ar pakelėmis tyliai

Į mus spokso?

Vijokliais vainikuota

Gegutė užkukuoja,

Kai deda kiaušinius,

Metus dar suskaičiuoja,

Kiek turim pinigų…

Pavasarį paskelbęs

Nutyla vieversys,

Nes įmintoje pėdoje

Jo vaikai paslėpti…

Strazdas triukšmauja sode,

Kai ima sirpti vyšnia,

Tada ir išgiedosiu

Tau savo giesmeles…

Tegu ant stogo kala

Snapais balti gandrai,

Man gera, kada sąla

Sula po pradalgėm…

Orų kaita

Labiausiai vargina ne apibrėžtumas

Ir nuotaikų kaita,

Ateina ir išeina

Auksinė vasara,

Žalius lapus paglemžia sau šalna –

Ruduo...

Kada pražysta sodai,

Žiedus kapoja vėjas ir kruša,

Jautiesi lyg išduotas,

Nebe tas…

Kai nusistovi oras – kita ir nuotaika,

Trauki senus batelius,

Iš spintos – lengvas sukneles,

Jos plaikstosi – jauniau atrodai,

Skrendi su pienės pūkeliu,

Išdygti atitokęs,

Jautiesi kitame pasaulyje

Ir supranti, –

Kiek daug turi jėgų…

Su tavimi, pavasari vilioklis,

Ir aš – tokia.

Rytojaus pasimatymai

Einu į pasimatymą su berželiu, –

Kokia graži žalia pieva

Prie kojų tįsta…

Išgrįstas takas pilku akmeniu,

Samana pabarstyta,

Smėlis į kalnelį veda,

O tenai – karklas,

Gyvybė medis žydi…

Melodiją vaikystės išgirstu,

Koja paslysta:

„ ...pakalnėj vanduo liūliavo...’’

Ir ašara ištrykšta.

Oi, tie pasimatymai – svajonės vakarais,

Išaušusi diena – darbai,

Pamiršti, ko troškai,

Visos glamonės – nesibaigiantys sapnai,

Kažkur nuklydusi jaunystė…

Pasiramstau dviem lazdomis,

Surastomis pakeliui,

Jos sausos – lūžta,

Lipu į kalną ir alsuoju,

Siūbuoja iš paskos beržai,

Viršūnėmis pamoja…

Sugrįžčiau, kur statūs kalnai,

Užlipčiau į rytojų.

Mano gyvenimo vaizdeliai

Pavasario darbai

Paukščiai sugrįžta į savo lizdus – po vieną ar abu drauge...Kai vieno nebėra, renkasi vėl porą – gyvenimas tęsiasi. Nebėra lizdo, krauna ar suka kitą – tokia gamtos logika. Nebėra atminties – nėra ir rytdienos.

Skrenda mintys į tėviškę, matau, kaip šiandien būtų, tėvelį, besiruošiantį sodą genėti, kaip išgyveno rudenį žiemai aprišti medeliai, kokia senųjų žievė…

Pasikasa iš kalnelio rausvo molio, nors plytas iš jo lipdyk, o dar geriau – puodus žiesk. Juk ir Adomą iš molio nulipdė , įkurdino su Ieva rojaus sode. Molis lipnus pasidaro, kai minkai ir šlakstai upelio vandeniu, vėl minkai – šildai savo delnais...Senas dreves užlipdo, vėl glosto sužeistą vietą, kol pradeda blizgėti, tada ir samana neprilimpa.

Iš palėpės ištraukia deguto medinę statinaitę – pats virdavo, tepdavo ratų stebules, kad ilgiau laikytųsi, negirgždėtų ir į bažnyčią važiuojant – iškart visi suprastų, kad prastas šeimininkas girgždėdamas važiuoja šventą dieną. O grįžęs teps nereikalingus sode ūglius, pro degutą neprasikals.Todėl ir dabar sakome: „ Šaukštas deguto visą statinę medaus pagadina’’…

Trečias veiksmas – geltonas tepaliukas iš vaško. Bičių neturėjo, bet kaimynas atnešdavo korių, prigramdęs ir pikio mažą buteliuką. Tėtis iš jų ruošdavo sodui vaistus – viskas sodui tinka, kas gera gamtoje. Kvepėjo visa molinė troba, tiek daug metų praėjo, o to kvapo nepamiršau...Uostau miške gėles, glostau jas akimis ir atrodo, kad stoviu seniai nugriautoje troboje, išrauto ir sulyginto su žeme sodo viduryje... O tėtis – šalia, tepa šakelių vietas, kurias nukirpo naujam skiepui, geltonu tepalu, gražiai pirštu prispaudžia – menas ir darbas. Bitės vėl suka ratu, dūzgena, kad būtų pilni koriai…

Dabar miškas – mano sodas. Randu pavasarį pražydusias ir išaugusias iš grūdo obelis, mažas dygstančias, bet neliečiu, nenešu namo, kaip darydavo tėtis – nėra sodo, pasigėriu žiedais, skraidančiomis bitėmis, o rudenį rūgščiais obuoliais, kurie krenta ir nugula po obelimis atminčiai.

Ona Baliukienė

Maitinkimės

Gintarė ir Čipsas

💖

Pavasario saulutė veja:

Rytas – diena – jau vakaras,

Žibutę migdo, kelia,

Prabudina bites ir kamanes,

Jos skrenda iš urvelių,

Aplenkdamos peles…

Dėkoja žiemai,

Kad pumpurus išsaugojo,

Pražydo sode tėvo

Baltai vyšnia,

Aplipdė žiedadulkėmis kojas,

Medus – pilve…

O mūsų mintys – tai nektaras

Galvoje.