Kadagio šakelė

Pavasario verbos –

Per Kaziuko mugę,

Būna pats pirkimas,

Kas jas moka pinti

Iš ramunių, smilgų.

Mama nešė šventinti

Kadagio šakelę,

Kvepiančią – iš miško,

Visad žalią žalią

Ir dabar ją mena,

Nes kažkas sodino

Prie betono šalto,

Daugiabučio namo…

Aš – kaimo mergaitė,

Sukirpimo seno,

Net rūtas pasėju,

Kad ilgai žaliuotų

Prie naujų balkonų,

Kadagio pašonėje,

Dėl jaunų bernelių.

Oi, nuplaksiu jauną

Rytelį pagavusi…

12

Minutė – ta riba,

Kai metai suskaičiuoti,

To neišvengia niekas, –

Išsprendžia lygtį už visus,

Kas buvo vos prieš valandą

Užduota…

Paskelbi kūdikis riksmu,

Jo valanda atėjo,

Išeina tyliai,

Saulei nusileidus,

Nakčiai užėjus…

Prisimenam visus,

Kol esame ant žemės,

Kas gimė ir išėjo,

Dieve!

Gyvenimo išleistuvės

Tavęs nebuvo mano atminty,

Su tavimi nešokau, –

Dar nepažinojau,

Melodija sena,

Kaip ir gyvenimas,

Kurio neišnaudojame…

Tavęs dar nemylėjau,

Nesusipynė rankos,

Žingsniuose sutapo kojos,

Paliko pėdsakai sniege,

Kad ir trumpam – laimingi,

Ateis pavasaris – ištirps,

Jei tu to nežinosi,

Pasakysiu žolei…

Svaigulingas tango,

Valsas paskutinis,

Gyvenimo išleistuvėse

Tik šokamas.

Kol gyveni...

Gyvenimas – tai muzika,

Sklindantis iš gelmės,

Visais instrumentais pritariantis:

Garsai – kvapai,

Simfonija – natų tėkmė,

Akių šviesoje – saulė,

Širdyje – meilės blyksnis,

Kuris prigęsta kartais,

Jei nekūreni…

Grokime ir sielos muzikai

Kas dieną pritariant,

Kol gyveni.

Šaknys

Medis išdygsta

Iš mažos sėklelės,

Vieno ūglio – karklas

Ir lankstus žilvitis

Prie namo ar ežero,

Užsimezga gyvybė,

Dangaus laukiamas…

Gimsta kūdikis –

Nukerta medį,

Tėvai ruošia guolį,

Lopšį ir lovelę

Iš to daro,

Stato namą,

Pasodina atminimui medį…

Ilgas laikas,

Kol medis užauga,

Kad galėtum iš jo skobti

Nors mažą laivelį,

Ir paleisti savo vaiką

Į platųjį pasaulį,

Sugrąžintų namo meilė.

Medis auga,

Kol visai pasensta,

Sutrūnija iš vidaus –

Žiojėja visiems matomos

Dar ertmės...

Žmogus miršta –

Ilgai serga arba netikėtai,

Tuo dar nesibaigia niekas,

Pasilieka šaknys,

Ten nueina siela...

Po žeme, į dangų,

Kur pradėta.

Skundas

Rašo žvirblis skundą

Didžiajam ereliui,

Kad žiema prabunda –

Sniego ligi kelių…

Aš – tik mažas paukštis,

Tupiu ant šakelės,

Manajam švarkeliui –

Dvidešimt metelių,

O nė vieno pūko , –

Išpūtė vėjelis…

Paklauso nuo kalno

Didingas erelis,

Nieko neįžiūri –

Kas tiek triukšmo kelia…

Man mėsos užtenka,

Kiškiai – riebūs, pelės,

O kažkam vis trūksta

Paprastos plutelės…

Siunčia žvirblis laišką,

Rėksmu nelaimėjęs,

O tas neįskaitė, –

Žvirblis iškreivojo,

Buvo neraštingas,

Sakinius suvėlė...

Erelis – karalius,

Ne visus išklauso,

Manė, kad „špargalkė’’ ,

Paleido pavėjui…

Nesisielok, žvirbli,

Bus pavasarėlis,

Surink trupinėlius,

Kuriuos davė dievas.

Pavasario upeliai

Po niūrių dienų

Laukiu pavasario saulėto

Ir nuogo medžio

Žalsvų pumpurų,

Atplaukia lietaus debesys

Ir vėl į širdį susibėga

Pavasario upeliai

Iš pakilusių tvenkinių.

Laukiu tavo švelnaus žodžio

Ir lūpų besišypsančių,

Kad patikėčiau apkerėta

Išaušusia nauja diena,

Pasklidusiu salsvu ievos kvapu

Pakrūmėse, kieme

Ir tarp dviejų kalnelių –

Dubury akių.…

Laukiu, nesulaukiu

Ir pirma šaukiu:

Myliu!