Ryto dainos – sielos malda

Tiems ryto paukščiams,

Kurie pasveikina giesme,

Paberiu trupinių į lesyklėlę

Nuo savo stalo likučių,

Kaip tai darydavo mama,

Kuri ir duona su visais dalinosi,

O man pakakdavo ir pagranduko

Ant ajerų arba kopūsto lapų,

Tėtis primaldavo priemenėje,

Tenai stovėjo dar senelių girnos,

O pabiros – vėl zylėms arba žvirbliams.

Tiems, kas pasveikina daina,

Linkiu ilgiausių metų,

Tegu dar nesibaigia

Lietuviška žiema – vėjo daina, –

Posme – daug baltų snaigių…

Klausai dainų – džiaugiesi,

Dainuoji – toks gražus pasaulis.

Baltos mintys

Baltoje galvoje –

Šviesiausios mintys,

Nuskaidrintos saulutės

Lengvo vėjo,

Smiltys…

Ko noriu sau ir tau?

Ramiai gyventi,

Turėti prie namų darželį,

Vieną obelį ir kriaušę,

Kad aplankytų retsykiais vaikai,

Atvežtų ir vaikaičius,

Žiūrėtume jiems į akis,

Kaip į Vakarę žvaigždę,

Paskui tik tyliai

Užsimerktume…

Šaltis

Kai siaučia laukuose pūga,

Šerkšnas akis spaudžia,

Užsidengiu ranka

Ar motinos skara,

Tikiuosi, kad pralauksiu…

Kai varsto širdį šaltis,

Prašau dangaus malda,

Pasigailėk – atleisk,

Gal kuo nusikaltau –

Nulaužiau žalią šaką,

Nes taip norėjau puošti

Jaunystėje gegužines,

Ten šoko bendraamžiai…

Kai bara artimas už tai,

Kad pravirkstu dėl artimiausio,

Nesuprantu, kaip kitas nesupranta,

Kad skauda sielą,

Nors tylu lauke,

O sniego pusnys – baltos baltos…

Oi, kaip šiandien šalta,

Nors lengva šiluma

Už lango.

Paskui likimą

Gyvename žinodami,

Bet negalvodami,

Kad su atmintimi

Ir kelias pasibaigia,

Paskui – takeliai,

Į visas šalis išsiskiria,

Ir niekada nesusieina…

Per sniegą – pėdos,

Per rasą – brydės,

Per miškus – kirtimai,

Per širdį – netektis

Tau artimo žmogaus,

Lyg medžiui šerdį išimant...

Tada susimąstai,

Kaip greitai bėga

Duotos dienos,

Bėgi paskubomis

Paskui likimą

Ne rytoj,

O šįmet.

Užuojauta šeimai ir visiems, jo knygas skaičiusiems ir pažinojusiems

Uždekime žvakeles

Labai pavargau…

Ne todėl, kad slidu, –

Žiemą būna visiems

Kartais šalta,

O todėl, kad sunku,

Kai eini už parankės,

Betgi abiejų žingsniai

Ir dūžiai širdies

Visai nesutampa…

Labai sustirau,

Vėjas buvo žvarbus,

Pūtė tiesiai į veidą,

Akyse raibo šviesos,

O gal jos pavargo

Nuo ašarų,

Gal nerimas tvenkėsi,

Kad paukščiai tylėjo

Nelesinti.

Labai pavargau…

Einu sau gatve palengva,

Daugelis švenčia,

Mano mintyse –

Grėsmė iš dangaus,

Kaip tą naktį…

Žiemos – nelengvos.

Vilniaus gimtadienio vakaras

Šventovėje

Kiekvienoje šventovėje –

Žmonės,

Statę maldai namus

Savo būry,

Skelbia Dievo vardu

Iki šiolei

Didžiausią svajonę,

Kad išliktų panašūs

Į atvaizdą dydžio kūrėjo,

Savo kūne – tiktai žmogumi…

Meldžiam duonos,

Kaip atpildo,

Vandens tyro,

Šeimoje ramybės,

Bet vis alkani...

Pritariant giesmei vargonais,

Kyla į bokštus

Sielos meilė artimai sielai,

Kol pakylame…

Viskas palieka visiems

Ir be mūsų,

Kokie mes artimi.