Motinėlei

Motinėle mano,

Tu – neužmiršta,

Tau ir ant kapelio

Gėlė padėta…

Motinėle mano,

Aš pati – mama,

Augo trys sūneliai,

Medžiu paversta.

Motinėle mano,

Aš – balta ieva,

Eglė – mano sesė,

Pasiūbuoja vėjas,

Virstame puta.

Per bangas pašoku,

Krante aš – viena,

Marškinius numetusi

Saulės jau dukra…

Motinėle mano,

Aš juk nekalta,

Kai žaltys pamatė,

Nebuvai šalia.

Žiedelių pėdomis

Mūsų gatvelės –

Tai naujos alėjos,

Pražysta tarsi sodai,

Daug liepų ir klevų,

Baltų beržų,

Čia kvepia ievos,

Į kurią pusę ir beeisime,

Visur – takai,

Pribirusių žiedų…

Čia mažas bėginėjai,

Mokyklą čia baigei,

Takeliuose ir tavo pėdos,

Einu drauge,

Matai?

Skiriu savo sūnums Adomui, Juozui, Pranui

Mano sodas

Negaliu likt rami,

Kai už langų – žiedai,

Balta puta pražydo vyšnios,

Puikuojasi alyvos,

Dagilėliai krykštauja…

Prabundu naktimis,

Kai kieme – tiek kvapų,

Kad negali atskirti,

Ar ieva žydi,

Ar obelis atsitiesė

Po taip ilgos žiemos

Ir savo garbanas atidengė…

Kokia gaiva ankstyvo ryto, –

Rasa dar laikosi,

Po vyšniomis – žiedų šimtai,

Vėjeliui pučiant

Kvapai sklaidosi,

O įdienojus pajutau,

Kad aš – tas sodas,

Baltutėlė skraistė.

Ant žemės kilimėlio

Pačios gražiausios –

Ilgai nenušienautos vejos,

Dirvonėliai, pievos,

Pražysta saulės gėlės,

Šalia – neužmirštuolės mėlynos

Ant žalio kilimėlio,

Brendi, lyg per gyvenimą,

Rasa paliečia kojas

Ir numazgoja sielą…

Kai nušienauja,

Kyla balti dobilėliai,

Rudeniop vėl atsigauna pienės.

Maumedis

Oi, kaip žalias žalias

Sprogo maumedėlis,

Kaip pakvipo kiemas

Nuo vienos šakelės

Iki viršūnėlės…

Gaila, nežaliuoja

Visą baltą žiemą,

Gal nenori būti

Panašus į pušį,

Eglę mano kieme…

Laikosi vaikeliai

Prie žalių stiebelių,

Nunešė jų sėklas

Į kitą šalelę…

Maumedėli žalias,

Su švelniais spygleliais,

Visiems tu palinki

Gražios vasarėlės

Ir šiltų dienelių.

Atmintis

Neturėjau aukso,

Pilnų kraičio skrynių,

Nieko ir ne gaila,

Jei kas išsitrynė…

Turėjau tik meilę,

Didžią, begalinę,

Artimą ir draugą,

Pirmą nuo vaikystės,

Kuris anksti mirė…

Turiu jo palaimą,

Gilią šaknį – sūnus,

Jų šakose telpa

Vaikaičių ir juokas,

Dieviškasis pradas,

Mūsų visų kūnas…

Pažiūriu į dangų,

Sukalbu ir maldą,

Už visus gyvuosius

Ir tenai išėjusius, –

Atmintis te būna.

Mano žodeliai

Kur skrenda paukštelis,

Krenta jo plunksnelės –

Į girelę žalią,

Ant lygios pievelės

Ir į ežerėlį,

Mėlynąsias marias…

Giesmė jo – padangėje,

Plunksnos guli žemėje,

Vienos – ant kalnelių,

Kur mano broleliai,

Mylimos seselės,

Tėvai, tėvužėliai

Prie kryžių – kryželiai…

Kitos atguls knygoje

Su mano žodeliais.