Ar visiems taip atsitiko?

Tėveliai saugojo savus,

Sueidavo ir po bažnyčios,

Atvažiuodavo ir su arkliais,

Su dviračiais ir motociklais

Iš kaimų tolimų,

Kurie dabar išnykę, –

Pasikeitė laikai,

Kai artimiausi giminės,

Brolių vaikai,

Dažnai išsižada…

Nejučia pasenau,

Tuščia tapo taupyklė,

Pamiršo kelią buvę,

Svetimi žmonės – daug arčiau,

O giminių pėdos ataušo,

Kai toliau išvykau.

Kažkokią gėda pajunti

Už juos ir už visus,

Kuriems svarbiau skatikas.

Tirpsta

Žavimės kraštais,

Kurie toli, – ten šilta,

Betgi dažnai pamirštame,

Kad čia – gražu,

Kur gimėme,

Kai baltos snaigės krenta

Ir žiedlapių pūga…

Pamato televizijos žiniuonis,

Tuos, kas išvyko,

Susikūrė gerbūvį kitoje šalyje,

Parašo laikraščiai,

Dažnai visi didžiuojasi,

O tirpsta Lietuva…

Apsidairau, kai išgirstu

Burkuojantį balandį

Neišgenėtame miške,

Žiūriu ilgai ilgai,

Kaip lipdo būstą kregždė

Prie namo sienos,

Balkone,

Ir kaupiasi rauda…

Pavasario dienos aukojimas

Nepamirštu kas dieną padėkoti,

Pavasaris – prisikėlimas žemės,

Ir kitai dienai

Tyrus žodžius aukoti,

Vaikaičius savo žodžiais laiminu...

Gegutė šiandie užkukavo

Dar kelis metus gyvenimo,

Pinigėlio neturėjau,

Bet mačiau danguje saulę,

Ežere antelės plaukiojo,

Narai snapais vandenį sėmė,

Į gilumą panėrę vėl iškilo,

Tarsi naujam gyvenimui…

Nepamiršiu tėveliams visada dėkoti,

Jie davė man gyvenimą.

Mano Lietuva

Traukia toliai,

Susilieja spalvos,

Kaip miražas horizontas

Matosi sapne,

Mintimis klajoju,

Kur nesiekia kojos,

Bet gražiausia – čia,

Kur mama sena…

Kur gimtinėj pėdos,

Įdaužtos į žemę,

Ant akmens iškalta

Raidė kiekviena,

Runos seną mena

Ir skaitau kaip savą,

Mūsų tautos šaknys,

Kaip mintis, ilga…

Eglė, beržas, klevas,

Uosis, drebulėlė,

Ąžuolas gumbuotas,

Kaip lazda senolio,

Atremta kampe...

Ieva pirmiau žydi,

Paskui sužaliuoja

Prie kantraus karklyno,

Ji užrašo žodį

Ant dangaus mėlynės,

Mano

LIETUVA.

Ona Baliukienė

Motinos dienai

Kad būtų gera

Paukščiams ant šakų,

Linksmi būtų vaikeliai,

Kad visas miškas suskambėtų

Dainomis ir giesmelėmis…

Kad būtų tiek vandens,

Kaip ežeruose ir upeliuose

Ir neišdžiūtų niekada,

Kai Vaivos juosta geria…

Kad būtų gera prie namų,

Pražystų visos gėlės,

Ilgai žiūrėtų sengalvėlė

Pro šviesųjį langelį…

Kad būtų linksma mažajam,

Bėgančiam į kelią,

Kad keltų motina ant rankų,

Kad jis praaugtų tėvą,

Ir savo senelį…

Kad būtų gera svečiui

Prisėsti ant suolelio,

Kad mano tėviškė skambėtų

Vieversio giesmelėmis.

Vidurnaktį

Klausau paukščių giesmių,

Kiekvienas vis kitaip rypuoja,

Čirškia, ulba, gagena ir burkuoja,

Jų kalbos aidą sugeria miškai,

Meldynai, pievos ir dirvonai,

Netgi dangus išklauso vyturio, -

Visų jų giesmės taip malonios…

Per savo amžių išklausiau

Daugybę ir vaikų, suaugusių, senų,

Kad pripratau prie jų balsų,

Kaip juokiasi ir barasi

Burbuliuodami panosėje...

Tyliausia būna tik malda,

Net ir vidurnaktį kartosiu.

Arčiau dangaus

Kažin ką atiduočiau,

Kat tave matyčiau,

Daugiau nereikia,

Tik sekundė džiaugsmo

Ir vėl atsiveria versmė,

Laša ir meilė

Nuo pat širdies

Iki galų pirštų,

Kurie vis siekia,

Kur aukščiau…

Kažin ką atiduočiau,

Kad būčiau kiek arčiau

Nei debesys ir saulė,

Pirmapradė – siela,

Didžiausias turtas –

Iš dangaus.