Blaškoma viršūnė

Mano tėvynė – lobis,

Nugairinta ir vėl tiesi,

Kas tik kėsinosi,

Tas gavo per dantis.

Kruša ir sniegas

Sužydėjus sodams,

O aš – baltoji obelis,

Užauginu ir obuolius,

Padalinu visiems…

Aš – eglė,

Ant mano rankų

Žvirblis strakalioja,

Prigula šuo po šakomis,

Nuslenka debesys,

Vėl saulė šviečia į akis, –

Aš tau – viltis.

Svajokime

Svajokime, – gražiau tada gyventi,

O dar geriau, kai pildosi svaja,

Brendi per pievą,

Pakyli į dangų,

Jautiesi lyg sapne…

Svajokime, – šis kelias

Veda į dausas,

Kur geros fėjos

Su miškinukais derasi,

Kieno giria…

Svajokime ir apie namą,

Kuriame tėvai gyveno,

Kepė duoną,

Davė suvalgyti ir pagranduką,

Garuojantį delne,

Pasklinda kvapas širdyje…

Svajokime.

Praregėjimai

Švęsdami šimtmetį, –

Savo ar tik artimųjų,

Atkurtos valstybės

Ir visų žmonių, –

Istoriškai pažvelgiame,

Kas buvo, kas įvyko,

Kaip keitėsi ir žvilgsnis

Per anuos metus.

Įvertiname gėrio grūdą,

Norėtume atskirti nuo pelų,

Kiek buvo nekaltai

Net nužudyta, ištremta,

O po tais skaičiais –

Konkretus žmogus,

Prie jo – kaltininkas,

Budelis ir gelbėtojas,

Nekaltas ir vaikas,

Jo motina ir tėvas,

Lietuvos karys – sūnus…

Dabar jau mes – istorijos paminklai,

Kaipgi po šimto metų

Vertins mus.

Ačiū už rūpestingą priežiūrą

Su Žalgirio klinikų gydytoju paradantologu 

Tomu Henriksen

Daug gėrio matau gamtoje,

Iš jos - stiprybė ir paguoda,

Glosto saulės šilta ranka,

Gyvybę žemė duoda…

Nemoku gal tik padėkoti,

Per daug ir iš gyvenimo vis noriu,

Skubu paknopstomis

Į paskutinę stotį,

O traukinys jau nuvažiuoja…

Po daugel metų tenka

Ir trumpam sustoti,

Kerta liga ir neskaičiuoja,

Kiek jau gavau

Ir kiek dar noriu duoti,

Tada jau gydytojui padėkoju,

Kad padeda, paguodžia,

Kai esu pavojuje.

Gilios mūsų šaknys

Renata poezijos renginyje

Lietuviai, mieli žmonės,

Pagones, nekrikštai,

Pakrikštyti ir atsivertę,

Kokiais vardais

Dar jus pavadinti,

Kai svetimų kalbų pramokę

Pamiršot savo žodį,

Nebegaliu jau nuo kitų atskirti…

Paskiepyti medeliai,

Jauni sodinukai,

Savo laukinių protėvių

Vaikaičiai geriau dera,

Išdygę vėl iš grūdo

Į savo motiną būna panašūs,

Į pirmapradę atsiverčia…

Kur šaknys, ten ir žodis,

Skambėjimai kitokie.

Į dangų pažiūrėjau

Pavasario kvapai

Po gatves pasklido,

Žydi vyšnios, slyvos

Baltai žydi,

Miškuose plukės,

Kaip mergaitės šypsosi.

Aplink – paukščių balsai

Dievišku balsu pragydo,

Taip kyla ir į dangų

Mišių smilkalai

Bažnyčiose…

Iš gamtos mokausi

Klausyti ir rašyti,

Skiriu savo žodžius

Ir maldai,

Šventėms

Ir koplyčiai.

Padėka

Nepriklausomų rašytojų sąjungai

Įdėkime visi po posmą,

Nors vieną eilutę,

Te iš tyrų jausmų

Meilė užgimsta…

Pridėkime po vieną žodį

Iš vienos širdies,

Te upeliuku teka

Ir patvinsta…

Pridėkime po vieną garsą

Iš dainų pynės,

Pavirs nauja giesme,

Pakels ją vyturys

Į melsvąją padangę,

Aidu kalnuose

Pavirs ji.