Dėkoju

Ką žemei duodu,

Tą ji priima

Ir trigubai vėl atiduoda,

Atsiperka aruode

Net prakaito lašai,

Suskirdusios ir panagės,

Juodi delnai...

Pažyra rudenį

Dirvoje ir soduose

Kaip saulės spinduliai

Visi pavasario darbai

Ir atsitiesiu nuo vagos,

Dėkoju Dievui

Už debesėlių puotą,

Šiltą vėją,

Kad juos nuo žemės

Man atidavei.

Kiekvienas darbas -

Tai daina, poezija,

Malda ir pranašai,

Kad dirbu sau,

O žemė atiduoda:

Vis įpilu po grūdą,

Laiminu aruodą,

Nes juk ne veltui jį gavau.

Šeimos medis

Pasodinau ir auga,

Tegu lietus laisto,

Vėjas lanksto;

Viskam bus atspari

Po daugel metų,

Gal iš bajorų giminės,

O gal iš paprasto mužiko,

Betgi prieš nieką nesilanksto...

Viena saldi,

Ją vapsvos lanko,

Kita rūgšti,

Net visus gimines sutraukia...

O užmezga juk ne visi,

Kurių žiedai gražiausi,

Tik tų ir vaisius

Svyra iki žemės,

Kai nepasiekia aukščio,

Nulūžta šakos,

Jeigu niekas neparamsto...

Padalinau po vieną vaisių

Į visas šalis,

Tegu tik auga.

Mano vakaras

Mano ruduo dosnus

Ir ne kasmet – toks derlius:

Po vieną krenta obuoliai,

Renku į skepetą mamos,

Nešu į saulę.

Nudžiūsta rytmečio rasa,

Raudonai užsižiebia laimė,

Kad dar nepabaigta diena,

Bus vakaras, koks buvo pernai...

Tau pririnkau dainų

Iš pievos tylumos,

Pakrančių ežero,

Kada siūbuoja nendrės,

Taip ir linguoju iki sutemos,

Tarsi žilvitis

Prie vandens palinkęs, –

Visi dar nori atsigerti...

Pasidalinkime perpus

Ir mano vakarą,

Jei leidi...

Išskridusiems

Kur miškas, ten gegutė

Kukuoja vis metus,

O ant šakos nutūpusi

Neatpažįsta ir vaikų:

Vieni užaugo ir nuskrido

Į svetimus kraštus...

Oi, volungė pragydo

Čia pat, kad bus lietus,

Nuplaus dar vieną rudenį,

Nubrauks medžių lapus

Ir parašys gaidas nesuteptas,

Be kruvinų lašų...

Motina neša vaiką,

Kaip stiklą ant galvos,

Kad niekas nesužeistų,

Nesudaužytų ir svajonės,

Pirmagimio aistros –

Pasiekti kitą kraštą,

Be randų ant kaktos...

Gegutė jau nutilo,

Išskrido juk su juo,

Kas jam kitur kukuotų,

Be motinos senos...

Grybauju

Grybas geras,

Reik manyti,

Jei jį ėda kirmėlytės,

Jos dar gyvos,

Kruta, bėga,

Mažos ir visai nemiega...

Taip ir tikrinu, renku,

Juk aš didelė esu,

Man reikėtų viso bliūdo,

Kad pajusčiau grybo būdą...

Negi jis nori apgauti

Ir nedorai slapukauti,

Kokia jam iš to nauda,

Jei susirgčiau ar dar ką?

Tikrinu jausmus visų

Tik nuo žemės padarų,

Pamanau, kad kirmėlė

Net gudresnė už mane.

Pasipūtęs būna grybas,

Bet vis tiek jis – tiktai grybas...

Rudens peizažas

\\

Mokytojai Gražinai Veličkienei

Gražiausias vakaras,

Kai vėjas tyli,

O spindi žvaigždės,

Apglėbusios mėnulį,

Kai paskutinis saulės spindulys

Pro debesį pažiūri

Ir nusišypso žemei,

Savo kūdikiui.

Tarp žemės ir dangaus

Ir vakaro malda,

Kad rytas būtų šiltas,

Kaip motinos ranka,

Palaiminimui kylanti,

Tada ir suplaka greičiau širdis,

Nurimsta mintys,

Į šventą vandenį

Siela panyra...

Gražiausias vakaras,

Kai tėviškėje uždainuoja

Tėvas.

Pūkuotas rugsėjis

Pavasarį darželyje pasėjau

Daug įvairių gėlių,

Išdygo ir žydėjo

Našlaitės margos

Su astromis ir gvazdiku.

Laukuose sėja vėjas

Daug įvairių – tai smilgos

Ir gegutės ašarėlės,

Usnis ir varnalėša,

Dagilis su spygliu...

Kur meldai supasi,

Kutena nuolat pūką

Iš rudų galvų,

Atrodo jie valiūkiškai, –

Minkšti ir pasipūtę,

Prie ančių jau tuščių lizdų;

Kryklė sugrįš pavasarį,

Atvers ir naują dėtį,

Prireiks pūkų...