Apie mus

Kiekviena pasaka -

Tai nutikimas naujas,

Vis su laiminga pabaiga,

O kiek išbandymų

Mažajam žmogui,

Kol graži karalaitė

Įsimyli kai kada...

Jisai ir slibiną nukauna,

Ir atneša jai gyvojo vandens,

Visas mįsles gudrias

Tarsi pupas lukštena

Iš savo, paprastojo, patirties...

Iš jo karalius reikalauja

Darbų iš prigimties,

O pats dažnai gudrauja,

Nepaiso net lemties...

Kuo ilgiau pasakas skaitau,

Tuo pajuntu iš naujo,

Kad niekas nesikeičia

Nuo žmonijos pasakų

Iki tikrovės – mūsų ateities...

Paskutiniai žiedai

Labai saugau gėles,

Kas dieną laistau;

Kai gaunu puokštę,-

Nes labai retai,-

Pražydinu visai -

Iki širdies gelmių

Vilioju, glaustausi...

Gal ir jau metai

Mano nebe tie,

Kada galėjau žaisti,

Dabar tik liko atspindžiai,-

Tarsi gėlės nulaužtos...

Vanduo – tai ašara,

Jinai rieda kasdien,

Kada jausmai ataušta...

Ne meilės ieškau

Ar labai gailiu;

Gaila gėlės mirties,

Pirmykščio kvapo -

Jauno, nepagaunamo...

Kiekvieno šansas

Lietaus pavasarį mažai,

O saulės ilgas takas,

Jau svyla pievų pakraščiai

Tarsi rudens alsavimu...

Oi, derliaus bus mažai,

Jei griežlė vėjui neatsako;

Gal peri lizduose vaikus,

Neturi dabar laiko.

Jai taip ramu,

Kai sausa, o ne šlapia...

Laikas nelaukia -

Šildo kiaušinius,-

Visų juk nepaklausi,

Kam reikia šilumos,

O kam skalsaus lietaus -

Vienodai ir atseikėja...

Daug kas pasiima daugiau -

Nepravirkau, nesupykau -

Tai jo ir šansas.

Žemės vėliava

Tik vyšnių sodai

Ir žalia giria

Sudaro vientisą akordą,

Kai prasilenkia erdvėje

Su mėliu danguje,

Baltųjų debesų fone

Ir žemės vėliava.

Jinai be kraujo lašo,

Tik saulės kaitroje

Raudonos tulpės laša,-

Tarsi ruduo dalina

Vyšnių rūgštelėjusias uogas -

Po vieną sirpų lašą.

Nubalo jau vyšnia -

Mano metų našta

Prie mažo tvenkinio...

Jame mažai vandens,

Tiktai lietus pagirdo

Ir žemė kalba...

Oi, ašara dar kartais laša.

Žemės spalvos

Nuo ko priklauso

Žiedų spalvos?

Juk žemė - ta pati,-

Vienų ir vaisiai kartūs,

Kitų tiek saldūs,

Kad seilė trykšta,

O burna juk ta pati...

Girdžiu, kaip žemė kalba

Rytais ir vakare,

O diena - ta pati:

Čia byra, žvilga rasos,

Migla nugulusi...

Prie šaltinėlio – upė,

Per ją negilios brastos

Ir susisiekiame visi.

Kur tik žiūriu,-

Vis pėdos, kojos basos,

Kai brendama per vandenį...

Srovė tokia švelni.

Žaliuoja pievos,

Kada jos toli toli,

O prieinu ir žydi gėlės,-

Tiek tų spalvų,

O žemė – ta pati...

Vaikų ašaros

Kiekvienas vaikas -

Tai mažas paukštelis;

Jis skrenda, kur šilčiau,

Kur jam pasiūlo,

Prisijaukina ir pakalbina,

Kas moka pasakyti

Ir saldžių žodžių daugiau...

Prisiminimai siekia

Dar prieš daugel metų,-

Mano likimas buvo panašus,

Reikėjo vandenį išgerti -

Toks buvo purvinas,

Vien iš balų...

O šaltinėlis tryško

Visai šalia, prie pat namų...

Du telkiniai – tai ežerai,

Iš kur ir upeliukai teka

Per akmenis, nugludintus

Ir jau švarius...

Gyvenimo negali pasirinkti

Mažas paukštelis – vaikas,

Netgi ir paprastas žmogus.

Oi, vėjas galingesnis,

Jis atneša ir vandenį,

Su debesimi lietų -

Nuplauna ašaras paskui...

Vytautui Kernagiui atminti

Balti žiedai,-

Tarsi balti balandžiai,-

Ant ievų, obelų...

Vėjui papūtus lekia,

Kažkur skrenda

Ir nežinia,

Kur jie nutūps...

Kaip ryto saulėto

Ir paskutinis rasos lašas -

Gitaros garso

Paskutinė skambanti styga

Į sielą įsilieja

Ir nutupia ilgam...

Neleiskime,

Kad ji apkerpėtų,-

Baltų žiedų skaisti puta -

Ji galingesnė net už mirtį;

Daina ir atmintis -

Baltas balandis

Paskęsta žieduose...