Rytas mūsų kiemuose

Mano namai ir kiemas -

Pasakų kraitelė,

Kur uždara erdvė

Ir vietos tiek mažai,

Kad tik nykštukai,

Gražios fėjos

Nemiega naktimis,

O rytą burtų tiek palieka,

Kad juos susirenka vaikai,

Kai keliasi iš miego,

Bučiuoja tėvelius

Ir į darželį bėga,-

Ten žaislai ir draugai.

Jeigu šią pasaką

Jau nuo vaikystės mokame,

Visi bus lygūs,

Saulės apšviesti takai.

Kartais po kojomis

Ir kiškis pasitaiko,

Tik viena ašara nurieda

Ir keliai nubalnoti

Primena: būk atsargesnis

Auštančiais rytais.

Beržynas

Iškerta girią,-

Jei šaknų,

Kelmų nerauna,

Atauga atžalos

Ir dar vašesnė

Keliasi ryte.

Nauji ir lapai -

Didesni ir spindi

Vaivorykštė juose...

Po metų, dar kitų

Ir tankus jaunuolynas,

Jau paukščiai peri,

Kalbasi lizde...

Visų šalių

Tokie miškai,

Tik smėlio dykumos

Žaliuoja gan retai.

Jos keliasi, kada palyja,

Prasikala žali daigai...

Kokia gražuolė

Būtų mūsų žemė,

Jeigu joje gyventų

Tik geri vaikai,

Vis aprengti baltai...

Takoskyra

Kada matau žmogaus akis

Ir šypseną laiminga,

Susikalbu ir su visais,

Visomis pasaulio kalbomis,

Kad esame laimingi...

Gerumas - sielos atspindys

Reiškia tą patį –

Džiaugsmą, meilę.

Galbūt ir medžiai, gėlės,

Netgi paukščiai kalbasi,

Tik nesuprantame visų

Ir darome net žalą...

Nebūtų blogio tarp tautų -

Išnyktų barniai,

Kaip išnyko maras,

Kad žmonės tik suprastume

Vieni kitus, jų papročius,

Nebūtų žodžių karo.

Po 20 metų

Jau dvidešimties metų

Esame subrendę,-

Tu – beržas baltas,

Atsinaujini kasmet.

Žalias pavasaris –

Tavo gyvenimas,

Nauja pradžia

Galėtų būti ir visiems...

Prisiglaudžiau tau prie liemens

Ir nepajutau palaimos,

Tai atsitiko pirmąkart...

Gal buvome toli

Ir per ilgai nematėme,

Kaip sprogo beržas

Ir numetė lapus rudens...

O žiemą buvo šalta šalta,

Balta pusnis,

Jausmus pridengusi,

Ilgai gyvens,-

Jų neatšildys netgi vasara -

Beržų pavėsis jau ne man...

Mano lyra

Kai neišsitenka siela,

Šaukiasi dangaus -

Tenai tokia platybė,-

Gali nulėkti dar toliau,

Kur žvaigždės naktį žiba...

Gali surasti savąją,

Vardu pašaukti:

-Mano lyra!

Ji suplazdės ir nusileis

Į delną tyrą – tylumą.

Galiu būti gėlė,

Žiedu baltos lelijos,

Kvepėti ir karališka kilme

Tavo akis žavėti,

Skleisti šilumą...

Bučiuoti lūpas ir skruostus,

Nauju pavasario vėju

Vis aplink kaklą glaustis,

Sukaustyti grandinėmis...

Galiu tave pašaukti

Netgi naktį tylią...

Ar lauksi, mylimas?

Senieji instrumentai

Aš - senas dainius,

Man nulinko jau pečiai;

Kaip gulbinas vienišius

Plaukiu vandenyje,

O ten, aukštai,

Dar vieversys pilkasis

Vartosi ir krykščia...

Manęs negirdi

Čia, žemai,

O balsas kryklės

Jau net garsesnis

Už mano -

Seno rylininko...

Užplaukė dangų debesis

Ir aš staiga pakylu,

Kur skrisiu, nežinau,

Bet nepaliksiu rylos...

Senieji pranašai

Bažnyčių, vienuolynų
Vartai atverti laisvai
Į vieną dangų - Dievą,
Pro juos išeina pranašai,
Kad neštų tiesos žodį,
Šaukiantį prie Tėvo.
Ilgi ir sunkūs tie keliai,
Kol žmonės atidaro sielą
Ir priima žodžius,
Kurie nuoširdūs ir priimtini,
Tarsi nuo lopšio mielo.
Tai motinos ranka pakėlė
Ir nešė, kas svarbu,
Visoms kartoms -
Šventumą.