Kur išaušta rytas

Kur užgimei,

Ten ir gimtinė,

Kur nutūpei ilgam -

Tai jau tėvynė.

Gerai, kai jos sutampa,

Betgi kraičio skrynią

Vis veždavo toli,

Už daugel mylių...

-Kodėl?- paklausė

Kartą net kaimynas.

-Kad nesugrįžtų

Net kelių vaikų mama,

Tėvelių išsiilgusi...

Kur užkasė,

Ten ir kapai,

Dažnai vieni -

Be kryžių...

Ten teka saulė

Vis kiekvieną rytą,-

Lyg eitų aplankyti...

Paukštelių istorijos

Mažas paukštelis

Niekada lizdo

Aukštai nekrovė,-

Jis žino iš tėvų,

Iš protėvių kalbų,

Kad būna audros,

Stiprios oro srovės

Ir pražudys vaikus.

Pasiseka tik žvirbliui,-

Tupi jis pastogėje -

Visgi arčiau žmonių,

Bet bijo katinų,

Kurie vis įsirioglina,

Kur nėra net pelių.

O inkilas varnėno?

Eina jisai po velnių -

Pavasarį šis atskrenda

Ir nupeša mažam

Per pusę kailinių...

Kūrėjai ir kritikai

Kai sava sąmonė užmiega,

Atslenka netgi svetimieji -

Taip įsileidžia burtus

Ir iškrovą kitų žmonių.

Pavydas dažnai pančioja

Rankas ir kojas,

Piktumas ima ant visų

Ir pila paplavas tau ant akių.

Kai žmogus nieko nekuria,

Kitus vis peikia ir vainoja,-

Atranda tam ir priežasčių,

Pavydas turi ilgas kojas...

Kad savąjį tingumą

Kuo geriau pateisintų,

Todėl neieško net iš žemės,

Nors mažų landų...

Oi, purvinas toks išlenda,

Kada liūtis paplauna

Ir pavydas išgaruoja,

Tada suranda senų skudurų...

Išminčiai ir kiti

Išminčiams leidžiama

Jau nuo senovės

Kalbėti tiek dažnai,

Kiek jam numato

Jo pranašas valdovas.

Kai pats atpasakoja

Jo pirmus žodžius,

Išeina grynas tonas,-

Ne visi būna gudrūs

Netgi pranašai...

O pasekėjai džiaugiasi

Kažką išgirdę iš senovės

Ir visgi tie garsai

Taip nesutampa su senove,

Paprasta tikrove,

Nes jau kita karta

Ir kitos meno srovės

Apgaubia savo spinduliais;

Gerai, kad ne šešėliais,

Jų vis padaugėja,

Kai pasiskelbia kiti pranašai.

Gyvenimo vagos

Pavasaris išlygino vagas,-

Jas žiema sugulėjo

Ir kietai suspaudė,

Tas pats ant veido -

Kažkas lygina raukšles,

Jų moterys vis baidosi.

Iš to tik pinigus

Užsikala kažkas -

Tai tik tuštybė

Su mumis taip žaidžia...

Vėl stoju net kas dieną

Į tas pačias vagas,-

Esu savo gyvenimo artojas.

Oi, vagos vagos -

Ir ant rankų, ant delnų,

Tos pačios ir ant veido

Tarsi plūgas stovi...

Gėlių šokis

Iš vieno kelmo

Tūkstančiai žiedų

Kasmet pražysta

Ir dar kitokie

Negu rožės –

Tai viena palaima

Vasaros dienų...

Pavasaris dainų išmokė,

Todėl ir sąskambiai

Tokie panašūs

Į spalvas gėlių...

Ai, ja , ai...

Koks gražus žiedų šokis -

Ant vieno stiebo

Daug , ai, daug tokių...

Priedainis

Aš priimu gerus žodžius

Kaip juodą duoną,

Kaip paskutinį kąsnį

Iš Tėvo burnos,

Kai jis ir savo atiduoda

Nepasilikdamas nė trupinių.

Aš priimu ir mamos

Austą rankšluostį raštuotą

Kaip šviesulį nakties,

Kuris nutiesia kelią

Nuoširdumo žodžiui -

Nuo praeities gilios

Net iki dabarties.

Aš priimu ir seserų dainas,

Kas dieną išdainuotas,

Vis ta pačia melodija

Ir vis kitu žodžiu,

Kur nuvedė takelis,

Smėliu išbarstytas,

Net per kietą gruodą

Pas brolių žirgus,

Ganomus ganykloje,

Vis tuo pačiu žodžiu:

Ralio, ralio, ralio...