Vytautas Didysis

Dar gyvas Vytautas Didysis,
Kol gyvi dar mūsų žmonės -
Jis stovi miestuose ir kaimuose,
Ant sienų daugelio trobų;
Virš durų, kur kasdien ateina ir išeina,
Sugrįžta dukros, sūnūs Lietuvos.
Iš medžio, žalvario-anų laikų metalo,
Tartum su šarvais iš karių dainos.
Jisai stovės ant pjedestalo -
Nenugalėtas, kaip lietuvis,
Nuo Baltijos melsvos.

Chrizantemos

Gražuolės gėlės -
Chrizantemos;
Jos neišrankios
Ir visiems laikams.
Taip šypsosi
Tarsi mergaitė
Žiūrėdama į veidrodėlį
Ar siųsdama laiškelį mylimam.
Kaip susikaupusi senolė
Mėlynoji -
Jau seka pasakas vaikams...
O baltosios
Priglusta liūdesy
Prie smėlio kauburėlių.
Labiausiai myliu margas -
Jos mano akyse
Ilgam.

Grabnyčios

Saulės zuikutį gaudysiu -
Grabnyčios.
Jei jo nerasiu,
Eisiu į miškus.
Pirma apsuksiu ratą
Apie savo gryčią -
Tikrai žvakučių bus...
Paskambinsiu lazdyno žirginėlius,
Gal voveraitės atsilieps,-
Greit baigsis
Maisto atsargėlės...
Nenusiminkit,
Po dienos kitos
Pavasaris atbėgs.

Akys klausia

Matei medžio akis?
Jos visada paklausia,
Kodėl pasodinai,
Ko nori, kam lieti?..
Jos nori mus suprasti,-
Visi tik šnabždam,
Laukiam iš kitų pagalbos,-
Giria didžiulė ir tamsi...
Dėl ko ir tu čia gyveni?
Ar gerai moki, supranti
Nors vieno medžio kalbą?
Juk atsakyti jam turi.

Palieka sužeistą...

Mačiau ne kartą,
Kaip medžius nuleidžia:
Pažiūri, kur vieta tuščia,
Paskui, iš kur vėjas ataidi,
Surūko pypkę- ir... op lia.
Pasvyra medis,
Giria nuo skausmo aidi
Ir šakos sminga
Kaip nulūžusi ranka,
Atsiremia, dar kiek siūbuoja,
Žemė rauda ...
Visų tokia dalia.
O jei palieka sužeistą?

Tik Tavo saulė

Prašei nupiešti saulę -
O, kaip šviesu, ar nematai?
Pažėriau spindulėlių saują -
Jie nuo manęs tiktai...
Sakei, kad reikia tikros laimės.
Pasižiūrėk:žaliuoja apvadai -
Tai akys tos pačios mažytės saulės,
Kurią ant rankų iškeli, laikai.
Norėjai, kad nušvistų meilė;
Paglostyk medį...supratai?
Prašvis jo akyse ir Tavo saulė,
Išsisklaidys plačiai plačiai.
Gerai?

Kur išvedė keliai

Tolyn tolyn,
Į platųjį pasaulį -
Visų ten akys veda,
Bet susikerta keliai,
Tada sustoja
Ir apie gimtinę šneka,
Ir visada galvoja,
Ką ten gera palikai.
O ten laukai,
Sukrypę kapinaičių kryžiai,
Ant medžių parašyti
Mylimi vardai...
Prie kelio liepos žydi žydi -
Net ir sniege
Jų atvaizdą matai.
Pareik.