Pranui ir Merilove nuo Mūsų visų

Išaušo naujas rytas -
Jums nesustojo LAIKAS.
Gyvenimo prasmės nauja diena
Atėjo ir toliau keliauja
Kaip mažytis vaikas,
Kurio žingsneliai tik į ateitį nuves...
Pagaunam šypseną,
Nerūpestingą juoką,
Kuris į naują kelią išsitiesia,
Takelius iš jo išraito...
Gyvenimą kaip duoną
Kasdieninę raikom,
Jei saulę imam į rankas.
Tegu ir Jus nauju keliu
Išaušęs RYTAS
Tiktai į šviesą ves...

Angelai

Skaidrus kaip viena ašara dangus -
Jame baltučiai debesėliai plaukia,
Vienas kitam paliečia sparnelius
Ir vėl išsiskiria: vėjelis neša, šaukia.
Žeme vis eina žmonės- angelai
Ir beria grūdą, slibiną įveikia.
Sustoja, kai naktis jiems po langais
Mėnulio pjautuvu rugius kapoja;
Garsas vis per širdį taiko.
Suklumpa, jei pakyla nuo akmens,
Palūžta net balti sparnai,
Bet vėl vaga į šviesią ašarą rytais
Sustoja ir žeme klampoja...

Toks siužetas

Šiandien prisiliečiau
Prie gero slenksčio,
Žiūrėjau į akis,
Tavo mintis skaičiau ,-
Lyg žiburėliai praeities
Jos buvo šviesios -
Taip jau buvo lemta...
Vėl uždegtos prie mano lango,
Kur tupia paukščiai,
Pailsę nuo kelionės
Ir sunkios lemties.
Net knygose nerasi
Tokio tikroviško siužeto
Ir nepagražintos,
Neišsitrynusios
Iš atminties
Metų srovės.

Girios karalienei

Skiriu Šeškinės gėlininkėms



Grįžau į girią,
Samanų ir kerpių raštą,
Kur žemės rutulį apstoja
Žmogaus rankų dirbiniai.
Ant žalio patalo
Sutūpė spanguolės
Ir viena kitos klausia:
-Tai kurgi mūsų moterėlės,
Po paraliais, kur krepšiai?
O gal tiktai Tavo rankelės
Į girią atvedė -
Matai?..

Gyvenimo spalva

Maniau: pasisekė
Nupiešti vieną spalvą -
Kas juoda- dienai,
Nakčiai- balta,
Nepadalinus laiko
Į trumpas sekundes,
Pauzes-minutes.
Sakiau: pasiklausysiu,
Ką beržynas nuogas kalba
Žiūrėdamas į pušeles žalias.
Nepajutau, kada pakėliau ranką
Ir sėdau į naujas stakles.
Nušvito sieloje viena-
Balta...o, ne!
O gal ir drobėje
Senolių mesta ir atausta
Dar neišbalinta gija?..
Taip ir paliks ji nytyse,
Lyg šiandien užmesta,-
Juodai balta.

Byrėjo

Aukštai aukštai
Dangus toks melsvas
Ir ąsotėlis gelsvas
Pasviro... biro iš aukštai.
Vėl biro, tiesiai biro
Į ištiestus mano delnus
Geltoni saulės spinduliai.
Nesislapstyk už debesėlio balto,
Matau:dar švyti pakraščiai.
Pavasarį, per žiemos šaltį,
Oi, kaip byrėjo MEILĖ...
Geltonas ąsotėlis
Dužo nelauktai.

Jei lauki

„Žveng žirgelis lankoj,
Juodberėlis lankoj;
Žiūri mano mergužėlė
Pasirėmus langu.“
Oi, ačiū, balta obelėle,
Ačiū, kad manęs tu lauki,
Ateinančios per sodą
Gelsvo smėlio takeliu,
Jurginų puokštę Tau priskinsiu,
Atnešiu šypsnį dovanų.
Oi, ačiū, lauko obelėle,
Ačiū, kad mane prisimeni
Dar tebelauki...
Kaip rūgštų obuolėlį
Iš žalių žolynų žodį Tau imu.
Matai- susiglaudė delnai -
Parnešiu saulę iš laukų,
Jei manęs lauki...
Nieko nesakau, žinai.
Oi, ačiū, miško obelėle,
Tu manęs dar lauki...
Per sniego pūgą pas Tave einu,
O iš pusnyno ievų šaknys šaukia:
-Ateik, ateik greičiau!
Oi, man šalta šalta...