Maža šalis -
Mažai erdvės,
Sena istorija -
Daug atminties,
Senovės pilys
Žmonių kalbą girdi...
Kiekvienas ir akmuo
Čia amžių pažymėtas;
Tik sniege pėdos
Tirpsta ir nubėga
Vis į pakalnę
Mažu upeliu,
Prapuola, kai užšąla,
Niekas nebegirdi...
Tada dar kalba ledas,
Jame ir žvaigždės,
Ir sena šaknis,
Į žemę įsikirtusi,
Sulaukusi pavasario
Žaliuos žolė,
Kalbės žodžius,
Ką protėviai buvo išgirdę...
Tik nesijuok,
Ir aš maža,
Mažesnė net už žvirblį,-
Jisai toli nuskrido;
Pėdas jo renku
Ir sudedu į posmą,
Pakabinu ant smilgos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą