Pirmo sniego dangą,
Ištirpdė ledo gniaužtus,
Bet ir trumpiau pakirpo
Saulės spindulius gelsvus;
Įsižiūrėjo pušys ant kalnelio
Ir spyglių pabarstė
Mažai antelei po snapu.
Kas kitas ją paguos,
Kada išskrido visi paukščiai,
O ji paliko net be giminių.
Dar kiek miške stebuklų -
Ridena vėjas lapą, veja...
-Oi, koks ledas šaltas!-
Į properšą pakliuvęs
Šaukė ne savo balsu,-
Pakilk, antele, laikas laukia,
Pražūsiu aš, tiktai ne tu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą