Gulbe pavirtusi
Galiu svajonę
Savo pasakyti,
Kad ir vanduo
Gimtinės yra šventas,
Lietaus lašas – savas
Savo debesų;
Pakrantės svetimos
Tiktai skalda išgrįstos,
Pilnos kišenės
Gražių akmenų,
Bet jie į širdį
Juk neįrašyti,
Sava kalba vis skamba
Ausyse lyg aidu
Iš gimtų namų...
Ne visos gulbės kalba,
Ne visos toli skrenda
Paukščių taku,
Ne visos ir sugrįžta
Iš svetimų kraštų...
Svajonė – nuotaka,
Kas ją prakalbina
Ir meilėje prisipažįsta,
Uždeda žiedą ant sparnų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą