Ne tik mūšio lauke
yra Žmogus
Nė viena motina
Nelaukia karo,
Nes ginklai gūdžiai žvanga;
Nė viena moteris
Nenori karo ir mirties,
Bet siuva vis milinę
Ir siunčia į nežinią
Net savo vyrus, sūnus,
Motinų vaikus...
Prie atlapo vis prisega
Rūtų šakelę,
Neužmirštuolėmis apkaišo,-
Mano, kad sugrįš,
O prie rankovės žydi
Ir liūdnos našlaitės...
Ką jos motulei
Po metų pasakys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą