Nepavydėk

Prašau rudens,

Te darganos neplaukia,

Saulutė taip žemai -

Jai reikia laisvės,

Nes paskutinis spindulys

Pro debesis pašaukia

Paukščius, atklydusius

Iš tolimosios Šiaurės.

Mes esame tvirti,

Užgrūdinti žiemos,-

Kaip rugio varpos

Ir supinti į vainikus,

Pakabinti prie šventojo paveikslo.

Prašau rudens,

Kad dar ilgai ilgai

Nukritęs klevo lapas pagyventų...

Jo gražūs spalvų deriniai,

Visas – per vyro delną,

Kuris pasėjo rugelius

Į žemę, motiną,

Ir naujo derliaus laukia.

Prašau rudens:

Nepavydėk

Pavasario žiedų margų,-

Mums visko visada užtenka.