Kada išvaikščiosiu takus,
Kurie grįsti tik akmenėliais
Ir ant kiekvieno užrašytas
Vardas tiktai vienas.
Dienos prašau ilgos,
Naktį sutrumpinu kiekvieną,
Kad liktų takas
Nuo mėlyno dangaus
Į juodą žemę – vienas.
Pasilenkiau ir bučiavau
Rudens lapus po vieną,-
Ant jų taškų daugybė,-
Kaip lietaus ašarų,-
Ir ne po vieną...
Ruduo jau įžengė
Pro vienišus vartus,
Dabar ir supratau,
Kaip skaudžiai girgžda
Surūdiję vyriai,
Vieni pasilikę staktoje,-
Nėra jiems vardo vieno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą