Kai ėriukus kirpau,
Verpiau jų vilnas,
Paskui mezgiau,
Savo vaikus rengiau,
Nes buvo baltos,
Labai švelnios.
Iš jų ir veltinius vėliau,
Vis į mokyklą bėgau
Ir saulę pamačiau,
Ką tiktai nupieštą
Pirmokų knygoje.
Skaičiau, varčiau,
Dabar rašau į prieverpstę,-
Saulės malda tyli,
Jos nesuverpsiu niekad...
Tautodailininko Utenos policininko Albino Šileikos menas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą