Ir vėl mes vaikštome
Tarsi po mišką jau abi,
Kur medžiai taip sustingę
Ir šakos išsilanksčiusios...
Kasdien juos matome -
Jie labai nelaimingi.
O lapai vis aukštyn
Į dangų veržiasi...
Net saulė nemari,
Atrodo, apsiniaukusi.
Visi tai mato, gal ir ji?
Gal ir jai kartais
Kažko labai stinga?..
Tuščia gatvelė, ir suoleliai...
O kur žmonės geri,
Kad toks tas vienišas praeivis?
Apsidairau, kaip gera
Šią minutę, nors dabar širdy,
Kad mes abi jau einame...
2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą