Tremtiniai ir pabėgėliai

Tėvų ir protėvių keliai

Grįsti akmenimis,

Raudonos kibirkštys

Dažnai iškyla,

Kai darda jau pakaustyti vežimai,

Geležinės pasagos įkaitusios

Žaizdre dar trykšta.

Pamiršo žemė Lietuvos

Labai dar nesenus laikus

Ir jos vaikai pamiršo,

Kai kulkos švilpė paskui juos,

O šie tik pelenais pavirto.

Dėl prabangos,

O gal iliuzijos tuščios

Dabar jau daugelis

Taip sunerimo,

Kad metė protėvių kapus

Ir po kitus kraštus pasklido.

Tenai ir mokslas,

Netgi laipsniai daug arčiau -

Iš ten į Lietuvą

Nedaugelis sugrįžo.