Po vieną
ašarą
Seniai
nedalinu,
Jei
skauda, upeliu jos teka,
O ar galiu
tau pasakyti,
Nuo ko
darosi skaudu?
Tegu
upelis šneka...
Seniai
savo šaknų nebeturiu,
Jau
užmiršau ir taką,
Kai
eidavau prie obelų,
Paskiepytų
tėvelio.
Dabar ten
nėra obuolių
Ir obelys
senai užartos;
Mano
gyvenimo keliu
Risnoja
balti karčiai
Ir nebėra
gyvų,
Kas mokytų
ar kas užtartų.
Yra smėlio
kalnelis,
Laukiantis
gyvų,
Kurie
ateis šiek tiek uždelsę.
Priimk, o
žeme, mano ašaras
Ir šiuos
skaudžius žodžius;
Meldžiu,
kad paskutinį kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą