Paprastas žmogus

Kai klausia: „Kas tu?“

Atsakau: „Tik paprastas žmogus.“

Taip pasakau ir apie kitą,

Kuris gyveno ir sustojo,-

Tarsi upelis neramus.

Niekas jo nesmerkė,

Kalnų jis nenugriovė,

Tik pasodino medį,

Kitas užveisė ir sodą,

Pastatė namą,

Jei turėjo pinigų,

Iškasė šulinį,

Pavasarį ir griovį,

Į kur subėgs nuo kiemo

Nešvarus vanduo,

O nusipraus po lietumi...

Jis paprastas ,–

Dažnai juk lyja -

Pagirdo pievą,

Ežerą pripildo,

Paskatina ir šaltinius,

Kad jie ištrykštų

Ir pasižiūrėję į dangų

Sušuktų: „Lietus lyja,

Paprastas lietus!“