Matei
keliais palinkusį žilvitį
Ar
brendantį per purvą
Ligi pat
ausų,
Įklimpusį
į dumblą,
Iš kurio
gali išsikapstyti,
Kai tik
pakils
Pavasario
sraunus vanduo?
Tada ir
seka
Lytis
paskui lytį
Išgrauždama
šaknis,
Stuobrius
nunešdama,
O tą
suklupusį žilvitį
Išgriauna
ligi pamatų;
Gana, vėjo
ir upės man gana...
Dar gali
upę pasivyti
Ir vėl
prigyja tik širdis jauna...
Oi, koks
gajus žalias žilvitis,
Net jo
nulūžusi šaka,
Nes ji
dabar laisva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą