Dangus
neužsimerkia -
Neturi jis
akių;
Jis
begalinis,
O žmogus
- tik pūkas,
Bet noriu
žvelgti
Į tavo
akis,
Įsivaizduojamas
ir artimas,-
Tartum
žemčiūgai...
Dangus
neturi giminių,
Kurie jį
glaustų,
Bet jis -
gražus ir vientisas -
Be jokių
atskirčių,
Nepriteklių
ir skausmo...
Dangus
neturi ir dainų,
Iš debesų
tik pasigirsta
Vis
galingas griausmas;
Gal taip
ir perspėja,
Kad žemėje
žmogus
Nepasijustų
net už jį aukštesnis
Ir
prisimintų džiaugsmą,
Kad jis
toks trapus,-
Tarsi
pavasario ir vasaros
Vėjelio
dvelksmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą