Per amžiaus stiklą
Matome pasaulį;
Jisai netoks – visoks
Ir tau, ir man...
Pro jį šviesos –
Daugiau mažiau.
Už jo ir akys,-
Tai užsimerkusios,
Vėl žiūrinčios į saulę
Su ašarų lietum...
Už jo ir motina, tėvelis,
Ir mylimas žmogus,
Už jo jau mano kelias,
Nueitas klūpomis...
Pro amžiaus ledą
Spindi krištolinis
Ledokšnis nuo širdies,
Pasilenkiau žemiau
Ir kojos susipynė,
Dar kartą suklupau...
Dabar jau iš arti
Tave matau.
Iš vandens atspindžio
Pavasarį ankstyvą
Vėl atsikėliau
Ir ėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą