Nėra pasaulyje akių ,
Kurios nebūtų verkusios;
Nėra žmogaus širdies,
Kuri nebūtų kentusi.
Yra dvi kojos ir dvi rankos,
Kurios pajuto saulę,
Prie jų pasilenkusią.
Pakėlė ašarą ant delno -
Ji sudegė kaip žvakė:
Vaškas tiško, tiško -
Lašai dabar ataušę,
Tokie šilti, švelnūs
Prie rankų lipo, tiko...
Sugėrė laikas atmintį -
Ją persmeigė siela-rodyklė.
Nuėjome tenai,
Kur liko atšvaitas,-
Kaip vienas blyksnis -
Ąžuolas ir Miškas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą