Rugio lopšinė

Esi rugiagėlės aky
Mažytis rugio grūdas,
Krenti iš varpų rudenį
Į mūsų šventąjį aruodą.

Lieki duonelės atminty
Garu, pakvipusiu arimais;
Lieti akių skvarbių žvilgsniu
Dangaus žydrą mėlynę.

Šauki artoją į vagas
Kiekvieną rudenėlį,
Glaudi į savo rankeles
Galvelę motinėlės.

Karti dalužė į kasas
Subėrė purų sniegą,
Balti pusnynai ant peties
Nukrenta ir užmiega.

Supi prie lovos vaikelius
Kaip varpose rugelį,
Gal jis užaugęs prisimins
Lopšinę, gimtą šalį...