Tik gimusius mus pakelia
Ant mamos rankų
Ir pirmą šūksnį
Sugeria pirmos nakties tyla.
Sūpuoja mažą lopšį
Nerimastingos akys;
Seka pirmą žingsnį
Mamos ranka.
Taip sujuda kasdien supynės,
Kai sėdasi į jas kažkas.
Vėl laukia, kad greičiau
Prabėgtų mažos dienos,
Pakiltų prieš akis
Erdvė plati,
Nors ir žinai,
Kad alkana...
Kažkas vis dega širdyje.
Labai gražus eilėraštis apie lauko supynes ir gyvenimą. Verčia susimąstyti.
AtsakytiPanaikinti