Pamesti?

Ir vėl prisiminimai
Tartum upeliukas plaukia:
Tėtis skaptuoja man
Mažus medinukus;
Apačioje viela stipria aptraukia -
Pačiūžos tikros bus.
Taip slysta kojos
Elmės labirintais;
Per ežerą ratu.
(O jis- ne arena...
Gražus, erdvus ir apvalus).
O kokios slidės!
Iš klevo ar uosioko
Pašutinus išlenktos,
Su kiaulės odos apkaustais.
Taip nuo Sidabrinės
Atrodo ne čiuoži,
Bet plaukte plauki -
Tai kas, kad ir pakalnėje
Virsti dažnai.
Oi, ir rogutės visą žiemą!
Jo paties sunertos, sunkios,
Apkaustytos su geležimi,-
Ir ratlankiams ji tinka,-
Ir nesulūžta:brrrr per gruodą ,
Net dantys barška, kai dardi.
Jau ir užaugus visa tai mačiau -
Taip saugojom ant užlų...
O kas gi čia dabar?..
Nejaugi pamesti?
Lyg pamestas ir juokas,
Ir vėjo švilpesys,
Praskridęs pro ausis.
Lyg pamesti vaikai...