Eilės

Geriausi žodžiai tie,

Kurių neparašiau,

Jie glūdinti it perlai,

Deimantai,

Aštrokas kampas – pataisau,

Sudužusius lipdau, –

Užtenka molio –

Geltono, mėlyno…

Puiki daina – iš sielos gilumos,

Kaip ir Šventosios

Ar ežero Rubikių,

Laksčiau basa ir dainavau

Po liepomis, žilvičiais…

Graudžius žodžius išlieju upėmis,

Kai nuteka,

Giedrėja dangaus šydas,

Keliu į dangų

Savo žalias akis, –

Jos – pušynėliai, pievos…

Mato ir tėtis, ir mama –

Visi išėję,

Dievas.

Nuoskauda

Nuoskauda – rakštis,

Kol neištrauki,

Pūliuoja,

Dažnokai reikia skalpelio

Ar paprasčiausio peilio,

Išpjauna iš giliai,

Tada tiktai sugyja…

Kiekvienas blogas žodis

Sminga,

Pajudintas vėl duria,

Lengvai neužsimiršta…

Kiek apšmeižtų,

Pameluota nepažįstant kito,

Tarsi nekaltai,

Kaip vinimis kaltų

Prie medžio kryžiaus.

Sibiras

Laptevų tremtinio vaikaitis

Sibiro tremties vaikai,

Vystyti prie Laptevų,

Lieka pasukti į šiaurę,

O jų vaikaičiai tyli,

Dažnai ir nenumano,

Koks šaltis stingdė

Jų tėvelių širdis,

Kai rinko žąsų kiaušinius,

Ne tikru pienu girdė…

Kiek ištremtų ir iš kitų kraštų,

Palikę ne savo noru

Tėvų sodybas,

Kirto taigoje miškus,

Medžiojo, kad prasimaitintų,

Skauda ne tiktai pėdas,

Šaltis gnaibo širdis,

Klajodami ir mirė…

Nėra šeimos pas mus,

Ko nelietė atšiaurus klimatas,

Nepateisinamas šis likimas,

Jei ne visus ištrėmė,

Tai motiną ar tėvą,

Ką priglaudė kaimynai – gelbėjo,

Patys pakliūdami į bėdą.

Kas pasakoja dar vaikaičiams,

Kiti dar tyli,

Kaip tada tylėjo,

Kalba tiktai kryžiai,

Gėlės.

Snaigės širdyje

Pamirštos pusnys,

Kur nykštukai miega,

Tik mano plaukuose

Daug snaigių užsilikę…

Jų neišplauna nė lietus,

Pakratau galvą –

Sužiba sidabru…

Taip šilta buvo po sniegu,

Svajonių pilnas delnus

Tau nešu…

Mes abu sėdime po pušimi,

Krenta kankorėžiai,

Sėklų pilni,

Pasilenkei tu prie manęs

Pabučiavai į skruostą –

Tiek vilties…

Gal ne žiema dar mūsų širdyje,

Jei vėjas groja,

Purto šerkšną nuo šakos?..

Žodžiai ant rankšluostėlio plono

Menu gerai,

Kaip tėtis kinkė arklius,

Plėšdavo dirvoną,

Sėjo linus, –

Jie mėlynai žydėjo,

O pabarėmis – aguonos,

Liepsnelėmis nusėtas ir panuovalis,

Kur ne kur išdygęs šarkakojis,

Rugiagėlių akelės vasarojuje…

Menu gerai,

Kaip linus roviau, klojau,

Barai – dirvonai,

Ant ražienų vasarojaus,

Visada – į kalnelį,

Prieš saulutę,

Kad išklojėtų ir pabaltų

Pamirkyti kūdroje rudojoje…

Menu gerai,

Kaip tėtis kūlelius džiovino,

Paskui maigė, trynė,

Tarsi tarp delnų

Brandų grūdą vasarojaus...

Ilgai šukavo, braukė,

Spaliais aplipęs buvo

Visas kluonas.

Menu, kaip mama verpė,

Rankšluostėlius audė plonus,

Trinksėjo staklės,

Vytis šaudė ,

Nytyse mirgėjo

Baltas lino siūlas,

Pamainomis su pilkais

Ir geltonais…

Menu gerai,

Kaip iš linelių audė baltas drobes,

Patalėlį man paklojo…

Ačiū lineliui,

Motinai, tėveliui,

Kad mane darbų išmokė.

Vainikas

Mes patys

Per visą vasarą

Sau piname vainiką, –

Tiek čia gėlių:

Bijūnų, rožių ir ramunių,

Vijoklį mezgame pernykštį,

Susukame gniūžtę

Nukritusių beržo šakų

Ir viskas tinka

Ant galvos…

Jis primena vaikystę,

Gegužines lig ryto

Per karščius jaunystės,

Kada tirpau nuo vieno žodžio:

„ Myliu’’

Nuo pradžios lig pabaigos…

Dabar pinu nukritusius klevo lapus,

Jie saule švyti,

Nuoširdžia draugyste,

Tikiu ir netikiu,

Nukritusių lapų šneka:

„ Myliu iki pavasario,

Net per šalčius žiemos’’...

Vieningas piešinys

Nupiešk mano akis,

Aš – melsvas ežeras,

Jame – dangus,

Rami banga prie kranto,

Malonus virpulys…

Nupiešk ir mano antakius –

Du debesys juodi,

Tarp jų – žaibai,

Gilus šviesos ir laimės,

Spindulys…

Nupiešk dar mano lūpas,

Jos atsivers ir pasakys,

Kokia buvau naivi svajoklė,

Per dienas ir naktis,

Žiūrėjau į žvaigždes ir būriau,

Kuri pirma nukris,

Mačiau ryškų mėnulį,

Maniau, kad jis…

Nupiešk mane, lyg burę

Palaidais plaukais,

Aš plauksiu jūromis,

Tiktai su tavimi…

Nupiešk, nors vieną natą,

Pratęsiu dainą su sirenomis,

Viliosiu vis prie kranto,

Kad būtum su manim…

Tik aš ir tu,

Kol dviese,

Vieningas bus ir piešinys.